• LT
  •  | 
  • EN
Į pradžiąTinklapio medisKontaktaiParašykite mums

Pasaulio sportinių šokių federacijos, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos sporto federacijų sąjungos, Lietuvos asociacijos sportas visiems narė


Žvilgsnis į sportinių šokių kasdienybę sporto psichiatrės akimis: karantino šalutinis efektas

Sporto psichiatrė Brigita Štenger iš arti pažįsta sportinių šokių kasdienybę, nes pati ne vienerius metus yra šokusi. Šiandien - iš savo profesinio požiūrio taško - ji mielai sutiko pasidalinti įžvalgomis ir patarimais šokėjams bei treneriams.

Užsitęsusio karantino laikotarpis, panašu, jog sunkia paskutinius daugelio žmonių energijos ir motyvacijos syvus. Vis dažniau aplanko neviltis, nerimas, beprasmybė, nežinojimas, baimė, kaip ir kada visa tai baigsis. Kažkas laukia šio karantino pabaigos, kiti bando nusiteikti ,,trečiajai bangai‘‘, dar kiti nuogąstauja, jog situacija prasitęs keleriems metams. Be abejonės, kad ir kokios iš minėtų minčių aplanko, visos jos sekina mūsų psichiką. Sekina, nes nėra aišku, kada baigsis pandemija, nėra nieko konkretaus, į ką galima būtų atsiremti, nes laukiam to, kas nuo mūsų tiesioginių jėgų ir veiksmų mažai priklauso.

Daugeliui žmonių buvimas situacijose, kuriose jie negali nieko kontroliuoti ar nulemti, ypač sunkiai pakeliamas, nes tuo metu užplūsta daug nemalonių emocijų ir jausmų, kuriuos tenka išgyventi, su kuriais tenka susidurti. Esame įpratę „bėgti“, daug dirbti, pavargus, keliauti į kitą vietovę ar šalį, „pakeisti aplinką“, tačiau šiuo metu visa tai apribota ir labai sudėtinga. Dalykai, kurie buvo savaime suprantami, dabar tapo sunkiai pasiekiami, ir tai neabejotinai turi didžiulį poveikį mūsų savijautai. Net ir tie žmonės, kurie sako, kad „karantinas man tik į naudą“ arba „aš nejaučiu jokio karantino“, vargu ar savo viduje, iš tiesų, taip jaučiasi. Galbūt kaip tik kitiems kartodami panašias frazes, bando jomis įtikinti save.

Nepaisant to, jog sporto bendruomenė paskutiniu metu šioje pasaulinėje situacijoje turi kiek daugiau galimybių funkcionuoti ir veikti, tai vis tiek labiau prilygsta išgyvenimui nei mėgavimuisi savu sportu. Panašiai yra ir su sportiniais šokiais. Šokėjai dirba, treniruojasi, tačiau jų vienintelė viltis yra laukimas artėjančio nacionalinio čempionato ir tikėjimas, jog galbūt nuo vasaros viskas palaipsniui grįš į įprastas vėžes. Šokėjų gyvenimas per pandemiją pasikeitė neatpažįstamai. Anksčiau kiekvienas savaitgalis buvo suplanuotas - varžybos Lietuvoje ir užsienyje, stovyklos, treniruotės, kelionės, o pastaruoju metu suplanuoti galima vos kelias dienas į priekį, bet ir tai su baime ir nerimu, nes valstybėse karantino taisyklės nuolat keičiasi.

Sportininkų gyvenimas tarsi sustojo, jie neteko galimybės varžytis, konkuruoti, o tai šokėjams yra ypatingai svarbu. Gyventi vien laukimu, treniruotis, galvojant, jog kažkada jie sugrįš į varžybas, yra sudėtinga, ypač kai tai trunka beveik ištisus metus. Juk jau dabar galima skaičiuoti, kad pastarųjų metų laikotarpyje karantine gyvename ilgiau nei galima buvo pasimėgauti įprastu gyvenimo ritmu. Dažnu atveju kalbos apie tai, jog „karantinas-puiki proga keistis“, „tu myli šokį, todėl tiesiog dirbk ir stenkis toliau“ yra visiškai nepakankamos. Net jei šokėjai bei treneriai kartoja panašias frazes, bandydami išlaikyti sportininkų motyvaciją ir norą tobulėti, to gali nepakakti, nes racionalus situacijos vertinimas ilgainiui nepadeda suprasti savo nerimo ir kitų kylančių jausmų, o būsena gali prastėti. Be abejonės šį laikotarpį šokėjai išgyvena skirtingai, tiems, kurie yra labiau disciplinuoti ir struktūruoti, yra lengviau, tačiau tiems, kurie yra jautresni ir labiau emocionalūs, šis periodas yra labai sudėtingas, ypač tai aktualu jaunesniems šokėjams ir paaugliams.

Mes visi esame žmonės ir į įvairias aplinkybes bei situacijas reaguojame savo emocijomis ir jausmais. Jausti nerimą, baimę, nusivylimą, emocinį ir fizinį nuovargį, motyvacijos stoką, pyktį, beviltiškumą ir kitus panašius jausmus, šiuo neprognozuojamu laikotarpiu yra natūralu ir „normalu“. Tačiau net jei tai natūralu ir „normalu“, kai kuriems žmonėms tai gali būti sunkiai pakeliama, o juk sportininkai taip pat yra įstrigę pandemijos gniaužtuose, todėl jiems irgi būdingi panašūs jausmai ir emocijos.

Pabaigai, pateiksiu kelias REKOMENDACIJAS:

1. Kylančių neigiamų jausmų atpažinimas ir įvardinimas bei galimybė kalbėti apie tai, kaip jaučiatės, galėtų palengvinti būseną ir suteikti daugiau harmonijos ir vidinės ramybės.

2. Neneikite ir neapsimeskite, kad viskas yra „labai gerai ir lengva“, nes taip nėra. Visi sportininkai šiuo laikotarpiu susiduria su daugybe iššūkių. Neigimas gali sukelti „perdegimą“ dar prieš tai, kol įprastas gyvenimas grįš į savo vėžes.

3. Kalbėjimas yra geriausias būdas išvaduoti savo mintis nuo neigiamų emocijų.

4. Svarbu priimti dalykus, kurių negalite pakeisti, pavyzdžiui, pandemija, ir sutelkti dėmesį į dalykus, kurie, iš tikrųjų, priklauso nuo jūsų, pavyzdžiui, santykiai su artimiausiais žmonėmis, šokių technikos įgūdžiai, sportas, mityba ir kt.

5. Stenkitės išlaikyti teigiamą požiūrį į savo gyvenimą, nepaisant to, kaip ši pandemija jį pakeitė.

6. Akivaizdu, kad pasaulis įveiks šį karą su virusu, todėl tikėtina, kad labai greitai galėsite sugrįžti į savo mylimą šokių pasaulį.

Trumpa žinutė TRENERIAMS:

Leiskite šokėjams kalbėti apie tai, ko trūksta jų gyvenimuose, nerimauti ir bijoti dėl ateities, verkti, jei kažkas nepavyksta, taip kaip norėtųsi. Visa tai, daro juos emociškai stipresnius, o svarbiausia, moko, neslėpti savo jausmų.

Raskite laiko pasikalbėti su savo šokėjais, pasidalinti su jais savo mintimis ir galbūt kartais nuogąstavimais. Taip jiems “siunčiat” žinutę, kad jūs irgi žmonės, ir kad esate pajėgūs suprasti, kaip jaučiasi jūsų mokiniai, o tai reiškia, kad vaikams, paaugliams nereikia apsimetinėti ir vaidinti, jog jie yra labai stiprūs ir “nepalaužiami”.

Brigita Štenger, gydytoja psichiatrė, psichoanalitinė psichoterapeutė, sporto psichiatrė

Paskelbimo data: 2021 m. kovo 25 d. 10:00:00

Archyvas


                Partneriai