Į mūsų internetinį puslapį sugrįžta interviu rubrika „Už šokių aikštelės“, kurioje kalbiname šokių bendruomenės narius ir kviečiame pažvelgti į sportinių šokių kasdienybę iš arčiau. Kartu su pašnekovais kalbame apie jų kelią, treniruotes, iššūkius, motyvaciją ir tai, kas padeda siekti aukščiausių rezultatų.
Šia rubrika siekiame ne tik pristatyti sportininkų patirtis, bet ir įkvėpti visuomenę daugiau judėti, atrasti šokius kaip fizinio aktyvumo formą bei parodyti, kiek įvairiapusės naudos žmogui gali suteikti šis sportas.
Šį kartą mūsų pašnekovai – daugkartiniai Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionai Einoras Degutis ir Ugnė Bliujūtė. Sportininkai, atstovaujantys Gargždų „Roliną” ir Kauno „Sūkurį” aktyviai dalyvauja tarptautinėse varžybose, o šiuo metu WDSF reitinge užima 23-ąją vietą.
Šiandien kviečiame iš arčiau susipažinti su Einoro ir Ugnės keliu sportiniuose šokiuose, jų partneryste, kasdieniu darbu treniruotėse ir pasirengimu.
Ar prisimenate savo pirmąją šokių treniruotę? Kokia ji buvo?
Ugnė: Prisimenu labai aiškiai. Mama mane atvedė į šokius, o aš visai nenorėjau eiti. Įsikabinau į ją, o treneris turėjo mane tiesiog atplėšti. Visą pirmą treniruotę praverkiau.
Einoras: Pačios pirmos treniruotės neprisimenu, bet atsimenu, kad pirmiausia šokius lankyti pradėjo mano sesė, o vėliau ją pasekiau ir aš. Mane taip pat atvedė mama. Įsivaizduoju, kad viskas praėjo gana paprastai, nes mama niekada nepasakojo, kad būtų buvę kažkas ne taip.
Kaip pradėjote šokti kartu?
Ugnė ir Einoras: Pirmiausia pradėjome bendrauti, susitikinėti. Tuo metu abiem atsirado tam tikrų sunkumų su partneriais, su kuriais šokome, todėl pagalvojome, kad geriausias sprendimas būtų pabandyti šokti kartu. Taip ir pradėjome.
Kas jus labiausiai patraukė būtent į Lotynų Amerikos šokius?
Ugnė: Abu buvome perspektyvūs tiek standartiniuose, tiek Lotynų Amerikos šokiuose, bet ilgainiui nusprendėme pasilikti prie Lotynų Amerikos programos. Jautėme, kad čia turime potencialo ir galime siekti aukštesnio lygio.
Tuo metu atrodė, kad Lotynų Amerikos šokiuose galime Lietuvai duoti daugiau. Standartiniai šokiai mums taip pat sekėsi, bet patiems nebuvo taip artima juos šokti. Lotynų Amerikos šokiuose jautėme daugiau savęs.
Kuris jūsų pasiekimas jums patiems yra vienas brangiausių?
Ugnė: Vienas svarbiausių pasiekimų mums buvo ketvirtoji vieta Europos dešimties šokių čempionate. Tai buvo svarbus rezultatas mūsų karjeroje. Taip pat mums svarbūs ir Lietuvos čempionų titulai, kuriuos iškovojame jau kelerius metus iš eilės. Dabar mūsų rezultatai tampa stabilesni, todėl vis daugiau siekiame kuo aukštesnių vietų pasaulio čempionatuose, „GrandSlam“ varžybose ir kituose svarbiausiuose startuose.
Einoras: Europos čempionatas tikrai buvo vienas brangiausių rezultatų. Bet mums svarbu ne tik vieta ar titulas. Norisi, kad mūsų šokimas veiktų ir kitus žmones. Smagu, kai jaunoji karta į mus žiūri, džiaugiasi mūsų šokimu, bando kopijuoti, mokytis iš mūsų. Mums svarbu palikti po savęs norą šokti, norą mokytis ir būti pavyzdžiu.
Ar yra varžybos, po kurių pajutote, kad žengėte svarbų žingsnį į priekį?
Ugnė: Manau, kad tai buvo Štutgartas, kai šokome „Rising Stars“ grupėje ir patekome į finalą, užėmėme ketvirtąją vietą. Tos varžybos buvo labai sudėtingos, reikėjo šokti nuo ryto iki vakaro.
Žinoma, progresas vyksta nuolat, bet jei kalbame apie didesnį žingsnį į priekį, tai tikrai buvo Štutgartas. Ten šoka labai daug stiprių porų. Po tų varžybų supratome, kad einame gera linkme ir artėjame prie suaugusiųjų grupės lygio.
Ką dažniausiai prisimenate po svarbių varžybų: rezultatą, emociją ar patį šokį?
Ugnė: Aš dažniausiai prisimenu emociją. Aišku, rezultatas irgi gali labai paveikti emociją, o po varžybų dar peržiūriu vaizdo įrašus, analizuoju šokimą. Bet vis dėlto emocija išlieka ilgiausiai.
Po varžybų dažnai net nemiegu, žiūriu visus video, prisimenu, kaip viskas vyko. Tada vėl grįžta ir pats šokimas, ir jausmas, kurį turėjai aikštelėje.
Einoras: Man pirmiausia turbūt lieka pats šokis. Visada stengiuosi gerai ir tiksliai atlikti tai, dėl ko dirbame treniruotėse. Jei treneris pasako, kad gerai sušokau, aš juo pasitikiu, ir man tai būna vienas geriausių įvertinimų.
Po to ateina emocija. O rezultatas yra toks, koks yra. Ne visada mes galime viską paveikti.
Kiek pasiruošime užima fizinis pasirengimas, o kiek pats šokis?
Ugnė: Dabar fizinis pasirengimas daugiausia vyksta per pačias šokių treniruotes, nes jos tikrai intensyvios. Daug dirbame, daug keliaujame, vasarą turime daug stovyklų, todėl papildomam fiziniam pasirengimui ne visada lieka laiko.
Nuo rudens dažniausiai einame ir į sporto klubą, bent vieną ar du kartus per savaitę. Bet šiuo metu didžiausias fizinis krūvis ateina per šokį.
Einoras: Manau, kad daug profesionalų turi fizinį pasirengimą ir stengiasi jį palaikyti. Bet labai svarbu tai, kas pradedama dar vaikystėje ir jaunystėje.
Kai esi jaunas, gauni daug fizinio krūvio, sportuoji, su tuo užaugi, išsilavina kūnas. Vėliau tą pasirengimą reikia palaikyti.
Kuo šokiai gali būti gera fizinio aktyvumo forma žmogui, kuris nemėgsta įprastų treniruočių?
Einoras: Mano nuomone, tai viena įdomiausių judėjimo formų. Šokiuose dirba ne tik kūnas, bet ir galva. Reikia atminties, koordinacijos, reakcijos, muzikalumo.
Pirmiausia turi pagalvoti, tada padaryti. Reikia koordinuoti rankas, kojas, galvą, akių fokusą, kūno centrą ir daugybę kitų dalykų. Dar viską reikia atlikti su muzika, pataikyti į ritmą, jausti partnerę ir ją vesti. Man atrodo, kad tai yra menas.
Šokiai nėra monotoniškas fizinis krūvis. Jie įtraukia, nes tuo pačiu metu reikia judėti, galvoti, girdėti muziką, jausti kitą žmogų ir išreikšti emociją.
Ką pasakytumėte vaikui, jaunam žmogui ar suaugusiajam, kuris galvoja pradėti šokti, bet dar nedrįsta?
Ugnė: Manau, kad kiekvienam verta pabandyti. Žmonės dažnai nedrįsta dėl kompleksų arba dėl ankstesnės neigiamos patirties. Labai daug priklauso ir nuo pedagogo: ar jis sudomins, padrąsins, leis žmogui pasireikšti, ar priešingai, kritikuos ir mažins savivertę.
Vaikinus kartais sunkiau įtikinti pabandyti, nes Lietuvoje vis dar yra stereotipas, kad šokiai yra moteriška veikla. Bet aš manau priešingai, vyrai, kurie moka šokti, yra tik dar įdomesni.
Einoras: Man atrodo, kad tai mitas, jog vyrai, kurie šoka, yra moteriškesni. Jei paklaustume bet kurios moters, manau, dauguma pasakytų, kad vyras, kuris moka šokti ir gali pašokdinti savo moterį, yra didelis privalumas.
Šokiai nėra tik technika ar linijos, kurios kai kam gali pasirodyti neįprastos. Šokiai yra apie du žmones, kurie juda kartu, jaučia vienas kitą ir kuria bendrą veiksmą.
Ką šokiai gali duoti žmogui, net jei jis niekada neplanuoja dalyvauti varžybose?
Einoras: Iš vyro pusės šokiai duoda labai daug. Jie moko, kaip bendrauti su moterimi, kaip būti šalia jos, kaip suprasti, ką ji jaučia, kas jai patinka, kas nepatinka. Atsiranda artimesnis kontaktas, bendravimas, komandinis darbas.
Tai labai panašu ir į gyvenimiškus santykius. Kai esi poroje, turi spręsti situacijas, kalbėtis, suprasti kitą žmogų. Mums su Ugne šokiuose taip pat kartais kyla konfliktų, bet tada aiškinamės, ko vienam iš kito reikia.
Manau, kad šokiai duoda gyvenimiškas pamokas. Net jei žmogus niekada nešoks varžybose, jis gali daug išmokti apie save, apie kitą žmogų ir apie buvimą kartu.
Dėkojame Einorui ir Ugnei už įdomų ir išsamų pokalbį!
