Kodėl vieni vaikai noriai grįžta į treniruotes, o kiti ilgainiui praranda norą sportuoti? Įgyvendindant fizinio aktyvumo projektą Lietuvos sportinių šokių federacija kalbasi apie tai, kaip padėti vaikams atrasti judėjimą, kuris teiktų džiaugsmą ir galėtų tapti ilgalaike jų gyvenimo dalimi. Apie vaiko motyvaciją sporte, trenerių ir tėvų vaidmenį bei emocinės aplinkos svarbą kalbamės su Lietuvos sporto universiteto dėstytoja, edukologijos mokslų daktare ir medicinos psichologe Oksana Mačėnaite.
Pasak specialistės, vaiko motyvacija yra sudėtingas procesas, kuriam įtakos turi ne tik pats vaikas, bet ir visa jį supanti aplinka. Svarbūs santykiai su treneriais ir tėvais, draugais, emocinė savijauta, fizinė aplinka, kompetencijos jausmas ir tai, ar pats sportas vaikui teikia malonumą. Todėl trenerio vaidmuo neturėtų apsiriboti vien technikos mokymu ar sportinio rezultato siekimu. Svarbu matyti vaiką plačiau, domėtis jo savijauta, suprasti, kas jį motyvuoja, ir padėti kurti aplinką, kurioje jis galėtų jaustis saugus bei norėtų sugrįžti į treniruotes.
Ypač svarbus laikotarpis yra iki maždaug dešimties metų. Šiame amžiuje sportas vaikui pirmiausia turėtų padėti pažinti save, pajausti savo kūną, judėti ir patirti kuo daugiau teigiamų emocijų. O. Mačėnaitė pabrėžia, kad viena iš klaidų yra per anksti visą dėmesį sutelkti į varžybas ir rezultatą. Džiaugsmo emocija šiame amžiuje yra itin svarbi, nes būtent teigiamos patirtys sporte padeda kurti pagrindą tolimesnei motyvacijai, emociniam intelektui ir gebėjimui įveikti sunkumus. Vaikui augant stiprėja ir valios mechanizmai, tačiau tam, kad jie galėtų vystytis, pirmiausia svarbu sukurti santykį su sportu, kuriame judėjimas nėra siejamas tik su pareiga, spaudimu ar rezultatu.
Ne mažiau svarbi ir pati bendravimo su vaiku forma. Specialistė akcentuoja, kad su vaikais reikėtų ne tik kalbėti teiginiais, bet ir užduoti klausimus, suteikti jiems galimybę išsakyti savo nuomonę, papasakoti, kaip jie jaučiasi ir ko nori. Galimybė kalbėti ir būti išgirstam kartu stiprina vaiko savivertę, todėl treneriui svarbu domėtis vaiku ne tik treniruočių salėje, bet ir už jos ribų, pastebėti jo savijautos ar elgesio pokyčius. Tokiu būdu kuriamas pasitikėjimas, kuris ypač svarbus tuomet, kai vaikui kyla sunkumų ar jis susiduria su nusivylimu.
O. Mačėnaitė atkreipia dėmesį ir į suaugusiųjų elgesį tuomet, kai vaiko rezultatai neatitinka lūkesčių. Tikėtis rezultato yra natūralu, tačiau tai neturėtų virsti spaudimu ar vaiko vertės siejimu tik su pasiekimais. „Didesnės klaidos už perdėtą tikėjimąsi rezultatų yra bausti, bauginti, barti, atstumti, nepasitikėti, menkinti“, – pabrėžia specialistė. Jos teigimu, trenerių ir tėvų tikslas turėtų būti sukurti vaikui kuo saugesnę aplinką. Jei vaikas žino, kad apie jam nutikusius dalykus gali atvirai kalbėti tiek su treneriu, tiek su tėvais, didėja tikimybė, kad jis jausis suprastas, išgirstas ir palaikomas.
Svarbiausia, kad vaikas nebūtų matomas tik per pasiektas vietas ar sportinius rezultatus. Sportas yra ir asmenybės augimo dalis, todėl per didelis dėmesys vien pergalei gali turėti priešingą poveikį ir mažinti norą tęsti fizinę veiklą. Būtent todėl, kalbėdami apie vaikų fizinio aktyvumo skatinimą, turime kalbėti ne tik apie tai, kiek vaikas juda, bet ir apie tai, kaip jis jaučiasi judėdamas. Džiaugsmas, saugumas, galimybė kalbėti ir palaikantis santykis su suaugusiaisiais gali tapti tuo pagrindu, kuris padeda vaikui sukurti teigiamą santykį su sportu ir judėjimu ilgam.
Turinys yra LSŠF vykdomo, Nacionalinės sporto agentūros finansuojamo fizinio aktyvumo projekto dalis.
