Kaip atsitiesti pralaimėjus, o laimėjus pajėgti išsaugoti titulą kuo ilgiau? Visi šie klausimai aktualūs buvo ir anksčiau, tačiau ši olimpiada atnešė dar daugiau naujų iššūkių, baimių, neužtikrintumo ir nerimo.
Pasibaigus Tokijo olimpinėms žaidynėms, dalinamės gydytojos psichiatrės, psichoanalitinės psichoterapeutės, sporto psichiatrės Brigitos Štenger įžvalgomis.
Kaip ir kiekvienas iš mūsų, sportininkai neturi imuniteto psichologiniams sunkumams ar psichikos sutrikimams. Nepaisant stiprios fizinės išvaizdos, jie kenčia nuo plataus spektro sutrikimų, pradedant depresija ar nerimu, baigiant valgymo sutrikimais ar priklausomybėmis. Pastarosios olimpinės žaidynės yra akivaizdus įrodymas, kai sporto pasaulio pavyzdžiais laikomi atletai garsiai prabyla apie patiriamą stresą, kuris tampa ir kai kuriems jau tapo nebeįveikiamu trukdžiu, sugriovusiu olimpinius tikslus.
Sportas ir šiais technologijų laikais išlieka vienu svarbiausių visuomenės prioritetų. Pastebima, kad žmonės vis dažniau renkasi aktyvų gyvenimo būdą, yra linkę išbandyti save naujose sporto šakose arba tobulina jau pamėgto sporto įgūdžius. Akivaizdu, visuomenei yra svarbios olimpinės žaidynės, krepšinio, futbolo ar plaukimo čempionatai. Daugelis iš mūsų galėtų įvardyti žymiausius Lietuvos lengvaatlečius, krepšininkus, plaukikus, kitų šakų sportininkus.
Nepaisant to, kaip sparčiai vystosi visuomenė, yra dalykų, kurie nesikeičia. Tai – viltys ir lūkesčiai, keliami sportininkams, treneriams, komandoms. Drąsūs džiaugtis ir didžiuotis, tačiau greiti pasmerkti ir negailestingai „nurašyti“, kritikuoti ir teisti – kaip tik tokias emocijas iš aplinkos patiria atletai. Tikėtina, tik nedaugelis visuomenės atstovų susimąsto, ką iš tikrųjų reiškia pašvęsti savo gyvenimą profesionaliam sportui, kai sekundės dalis gali nulemti, būsi didvyris ar pralaimėtojas, kai savo gyvenimo metus skaičiuoji ne gimtadieniais, o čempionatais bei olimpinėmis žaidynėmis, ir kai supranti, kad mėgstama karjera truks neilgai. Apie baimę patirti traumą net kalbėti neverta. Kaip atsitiesti pralaimėjus, o laimėjus pajėgti išsaugoti titulą kuo ilgiau? Visi šie klausimai buvo aktualūs ir anksčiau, tačiau ši olimpiada atnešė dar daugiau naujų iššūkių, baimių, neužtikrintumo ir nerimo.
Šių olimpinių žaidynių rezultatai nustebino daugelį žmonių. Tituluoti sportininkai iškrenta kvalifikacinėse rungtyse arba per pirmuosius etapus, legendinė gimnastė Simona Biles savo noru pasitraukia iš tolesnių kovų, nes jaučiasi nebegalinti atlikti triukų. Visa tai siejama su patiriamais psichologiniais sunkumais. Toks elgesys yra sensacingas sporto arenose, tačiau sveikintinas ir drąsus, jei kalbėtume apie siunčiamą žinutę jaunesnėms kartoms. Būdama sporto psichiatre, atidžiai seku naujausias sporto pasaulio aktualijas ir pastebiu, kad nebepakanka fokusuotis tik į sportininkų pasirodymo efektyvumą, nesvarbu, kokioje sporto šakoje jie varžytųsi. Kur kas svarbiau žiūrėti giliau ir plačiau, ne tik siekti aukštų rezultatų, bet pirmiausia rūpintis sportininkų emocine sveikata, ją sekti, analizuoti, suprasti. Problemos, su kuriomis susiduria atletai, dažniausiai neištinka staiga ir netikėtai, tai – per tam tikrą laiką patirtų emocijų, nesėkmių, baimių, nuovargio, atsakomybės naštos, nežinomybės jausmų visuma, kuri sprogsta kaip burbulas tomis akimirkomis, kai psichikai nebepakanka pajėgumo visą tą turinį įveikti ir fokusuotis tik į konkrečią rungtį ar varžybas.
Dauguma sportininkų yra pratę slopinti savo jausmus, nukreipti mintis, disciplinuotai laikytis treniruočių planų, susikaupti lemiamais momentais, jie yra išlavinę techninius įgūdžius suvaldyti stresą ir įtampą. Tačiau, nepaisant visų turimų žinių, ne visada tai pavyksta. Šios olimpinės žaidynės beveik iki pat jų pradžios buvo apgaubtos nežinios ir įtampos: vyko nuolatinės diskusijos, ar jos apskritai įvyks, kaip jos bus rengiamos. Daug ribojimų dėl COVID-19, patikrinimai, nežinomybė ir nuolatinė baimė, ar galės startuoti, tikėtina, slėgė daugelį olimpinių sportininkų. Su tokiais iššūkiais atletai tikrai nebuvo pratę gyventi.
Pasirengimas „pandeminei“ olimpiadai truko ne ketverius, bet penkerius metus, iš kurių pastarieji buvo kupini neaiškumo, prieštaros ir nesaugumo. Susitelkti tik į pasirengimą olimpinėmis žaidynėms turėjo būti labai sudėtinga. Tie, kuriems pavyko išvykti į Tokiją, susidūrė su kitais aspektais: aklimatizacija, socializacijos trūkumu, izoliacija ir, be abejonės, iš savo šalies atsivežtomis viltimis, lūkesčiais bei nuolatiniu spaudos ir visuomenės dėmesiu. Sudėlioti, kas labiausiai turi įtakos pasirodymams, būtų sudėtinga, tačiau, be abejonės, visas minėtų veiksnių kompleksas sukuria sudėtingą psichologinį ir fizinį spaudimą, kurį ištverti tikrai nelengva.
Turbūt vienintelis dalykas, kurį vis dar galime padaryti dėl mūsų atletų, – besąlygiškai juos remti, nepaisant pasiektų rezultatų. Labai norėčiau mūsų visuomenę paskatinti sportininkus ne kritikuoti, bet palaikyti. Juk išvykti į olimpines žaidynes ar atstovauti savo šaliai čempionatuose yra jau didžiulis pasiekimas, reikalaujantis daug jėgų, laiko, pasiaukojimo, atsidavimo.
Sportininkus, trenerius, sporto medicinos gydytojus paskatinčiau daugiau dėmesio skirti psichikos sveikatai. Jei yra kokių nors požymių ar sunkumų, kurie turi įtakos nuotaikai, motyvacijai, energijai, miego ar mitybos pokyčiams, pavyzdžiui, atsiradęs nerimas, nepaaiškinami skausmai, išsekimas, galbūt depresinė nuotaika ar būsena, būtinas profesionalus sportininkams specifiškas būsenos įvertinimas. Net jei yra tik klausimų, reikia ieškoti atsakymų, neignoruoti ir neslėpti problemų, – atvirkščiai, siekti jas suprasti, padėti sportininkams būti ne tik fiziškai stipriems, bet ir emociškai bei psichologiškai sveikiems. Juk jie – mūsų didvyriai.
